Ką valgytų kavalieriukas, jei maitintume jį taip, kaip mito jo protėviai?

Yra teorija, teigianti, kad šunis reikėtų maitinti kaip vilkus – juk visi šunys kilę iš vilkų?!

Tačiau…  Šunų protėvių linija nuo dabartinių vilkų linijos atsiskyrė maždaug prieš maždaug 30 tūkst. metų. Ar nemanote, kad šunų virškinimo sistema per tieeek tūkstančių metų pasikeitė ir prisitaikė prie gyvenimo šalia žmogaus? Šunys gyveno šalia žmonių ir valgė tai, kas buvo prieinama jų aplinkoje: kartais mėsą, likučius nuo žmogaus stalo (kas nebuvo mėsa), daržoves, grudų košes, kartais – ir visai ne romantiškus dalykus. Pavyzdžiui, istoriniai tyrimai rodo, kad daugumos viduramžių šunų racioną sudarė ir žmonių išmatos (Piličiauskienė ir kt., 2023). 

Tuomet logiška, kad reikėtų analizuoti ne vilkų , o bent veislės protėvių Toy spanielių mitybą. 

Kavalieriukų protėviai – anglų Toy spanieliai – šimtmečius gyveno ne laukinėje gamtoje, o šalia žmogaus: karalių, aristokratų ir aukštuomenės namuose. Veislės istorija glaudžiai siejama su Anglijos dvarais ir karaliaus Karolio II laikais, kai maži spanieliai buvo nuolatiniai kilmingųjų palydovai. 

Jeigu kavalieriukus maitintume pagal jų aristokratišką istoriją, mes tikriausiai galvotume apie keptą mėsą, žvėrieną, padažus ir t.t. Bent jau taip įsivaizduojame ano meto kilmingų šunų racioną. Tačiau realybė buvo visai kitokia. Dauguma šunų, net gyvenusių dvaruose, dažniausiai buvo maitinami avižų košėmis. Mėsos likučių gaudavo tik medžiokliniai šunys, nes jiems reikėjo ištvermės medžioklėje (Piličiauskienė ir kt., 2023).

Kaip gi mito Toy spanieliai? Į šį klausimą mums padėjo atsakyti keli šaltiniai. 

XVI a. Johannes Caius Toy spanielius aprašė kaip išskirtinius šunis, gyvenusius labai arti žmogaus – laikomus ant rankų, lovose ir net KARATAIS maitinamus mėsa. Tuo metu tai buvo neįprasta, nes daugumos šunų racioną dažniausiai sudarė paprastesnis maistas. 

1911 m. knygoje „Toy Dogs and Their Ancestors“, kuriame aptariama Toy spanielių istorija ir priežiūra, randame labai praktiškų mitybos patarimų. Ten mėsą siūloma duoti ne dažniau kaip kartą per dieną, gerai išvirtą, o kartu minimi duona, sultinys, pieno produktai, žuvis ir kt. 

Ir vėl mėsa! Galima daryti prielaidą, kad Toy spanieliai turėjo aukštesnį statusą nei medžiokliniai šunys. O gal tiesiog buvo labiau lepinami, kas nestebina, tiesa? 🙂

Vėlesnėje literatūroje taip pat rašoma, kad Toy spanielių mityboje turi būti mėsos, bet ne per daug. William D. Cusick (1990) knygoje „Canine Nutrition & Choosing the Best Food for Your Breed of Dog“  anglų Toy spanielių racioną daugiausia sudarė bulvės ir kitos krakmolingos daržovėmis, taip pat laukinių paukščių mėsa, aviena, minimi ir kviečiai bei avižos. 

Taigi, kavalieriaus karaliaus Karolio spanielių protėvių mityba buvo mišri, jie gaudavo ir mėsos, bet didesnę dalį raciono sudarė tikrai ne ji. Kitaip sakant mintis, kad „gera kavalieriuko mityba“ automatiškai reiškia tik mėsą, yra mitas. 

Nereikėtų tikėti pakuote, nuo kurios jums šypsosi kavalieriukas

Tufts universiteto Cummings veterinarinės medicinos mokyklos „Petfoodology“ tinklaraštyje veterinarinės mitybos specialistė Lisa M. Freeman pabrėžia, kad šuns mityba turėtų būti parenkama pagal individualius jo sveikatos, amžiaus, kūno būklės ir kitus poreikius, o ne vien pagal veislę. Veislei skirti pašarai gali turėti tam tikrų praktinių skirtumų, pavyzdžiui, kalorijų kiekį, skaidulų tipą ar granulių formą, tačiau nėra pakankamai įrodymų, kad visi vienos veislės šunims, pvz. kavalieriams būtinai reikia visiškai kitokio baltymų, riebalų, vitaminų ar mineralų santykio negu kitoms veislėms.

Kitaip sakant, svarbiausia ne vaizdai ant pakuotės ir ne žodžiai „ancestral“, „natural“, „wild“ ar „breed specific“, o reali pašaro sudėtis, kokybė, subalansuotumas ir tinkamumas konkrečiam šuniui.

Labai svarbu ir tai, kad mityba neprasideda tada, kai šuniukas iškeliauja į naujus namus. Ji prasideda gerokai anksčiau – veislyne. Būtent veisėjas padeda pagrindus visam šuns gyvenimui: augimui, virškinimo sistemos stabilumui, imunitetui ir tolerancijai įvairiems maisto komponentams ateityje. Todėl atsakingas ankstyvas maitinimas yra ne smulkmena, o viena svarbiausių gero starto dalių.

Kaip savo paskaitose pasakoja diplomuota ECVD Europos dermatologijos specialistė Viktorija Lokianskienė – „Netinkamai parinkta, nesubalansuota šuns mityba gali prisidėti prie odos, kailio, virškinimo problemų. Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama ankstyvosios mitybos įtakai imuninei sistemai. Kai kurie tyrimai rodo, kad ankstyvame šuniuko amžiuje įvairesnė ir mažiau apdorota mityba gali būti siejama su mažesne alerginių ligų rizika. Manoma, kad tai gali būti susiję su palankesniu žarnyno mikrobiotos formavimusi ir geresne imunine tolerancija.“ 

Tai kuo gi maitinti kavalieriuką?

Kavalieriaus karaliaus Karolio spanielis — jautrus, mielas, labai maistą mėgstantis kompanionas, kuriam, kaip ir bet kuriam šuniui, reikia subalansuotos mitybos.

Tai gali būti kokybiškas sausas pašaras, visavertis konservuotas maistas ar atsakingai sudarytas BARF / naminis racionas. Tačiau visais atvejais svarbiausia, kad maistas būtų visavertis ir subalansuotas.

Skirtingais gyvenimo etapais – augimo, suaugusio šuns, nėštumo ar žindymo metu – poreikiai skiriasi. Gyvūnas turi būti maitinamas pagal individualiai pritaikytą mitybos planą, o renkantis pašarą svarbu įvertinti, ar jis yra visavertis, subalansuotas ir tinkamas konkrečiam gyvenimo etapui.

Likučiai, kad ir karališki, nuo stalo, – ne. Vilkas ar kavalieriukas ant maisto pakuotės – ne.